Rotveilerio istorija
Rotveilerio vardas kilęs iš Rotveilio (Viurtenbergo) miesto pavadinimo. Rotveilis (Rottweil) romėnų įkurtas 74 m. po Kristaus, tada vadintas Aral Flavial. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad dar iki romėnų čia gyveno sėslios keltų gentys su savo naminiais ir darbiniais šunimis. Per šią vietovę ėjo vienas iš romėnų karo kelių. Kartu su kariuomene traukė galvijų bandos ir jas bei karius lydintys molosų šunys. Atvykėlių šunys kryžminosi su vietiniais, atsirado tvirti ir gana stambūs šunys, tapę rotveilerių protėviais. XVII a. pradžioje Rotveilio miesto merija ėmė riboti gyventojų laikomų šunų kiekį. Mėsininkams ir prekybininkams buvo leista laikyti tik vieną šunį, todėl jis turėjo atlikti visus darbus: ginti ir saugoti bandą, saugoti šeimininką, jo turtą ir netgi traukti vežimėlį su mėsa. Galvijų pirkliai ir mėsininkai gindavo bandas į Rotveilio muges per miškus ir laukus iš gana tolimų vietovių. Šuo saugodavo savo šeimininką ir padėdavo ginti galvijus, taip pat saugodavo jo gautus pinigus. Pilnas monetų kapšelis buvo parišamas po šuns kaklu, o į tokį “seifą” niekas nenorėjo kišti nagų.
Lietuvos rotveilerio istorija
Pirmieji rotveileriai Lietuvoje atsirado dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau tikslesnių žinių apie juos neturime. Rotveileris buvo aprašytas 1937 m. išleistoje Povilo Krygerio knygoje “Šuns dresūra”.
1976 m. V.Vatolinas iš Rusijos atsivežė kalytę KEI KARA KOBRA. KOBRA turėjo palikuonių, tačiau nė vienas iš jų nedalyvavo parodose, todėl jų likimas nežinomas.