Du šimtai rotveilerių iš “Rojaus slėnio”

Jeigu dalyvavote šunininkų pasisėdėjimuose, žinote: jiems nieko nereikia, tik leiskit kalbėtis apie šunis. Šįkart – trumpa pažintis su rotveilerių veislyno “Rojaus slėnis” savininkais.

Prieš dešimtmetį pradėję veisti rotveilerius Pleckevičiai šiuo metu laikomi šios veislės krikštatėviais Lietuvoje. Laimingų fanatikų trijulė – Vilija, Vytautas ir jų dukra Erika, įsikūrę Raigardo slėnio pašonėje netoli Druskininkų, ne tik išpopuliarino, bet kilsterėjo rotveilerius į aukštesnę pakopą.

Su Pleckevičiais kalbėjomės apie daug ką: apie Lietuvos kinologijos strategiją, klubų veiklą, apie garbingą ir nelabai garbingą konkurenciją, rotveilerių dresūrą bei baimingą visuomenės požiūrį į didelius šunis.

-Vilija, ar geri šunys gimsta savaime?

-Retai! Nuo ko pradėjome, supratę, kad savaime “genialūs” šunys neatsiras? Greit dešimt metų, kai važinėjame į Vokietijos rotveilerių specializuotas parodas. Pradžioje, žinoma, be šunų, tik pažiūrėti ir išsiaiškinti, koks gi tas tikrasis rotveileris. Kalbu ne apie gražų ar negražų šunį kaip įpratę vertinti žmonės, o apie tikrą veislės favoritą. Pamačius tokį, nusviro rankos: kaip toli iki jų… Bet, matyt, turiu tėvuko žemaitiško kraujo: “O kodėl Lietuvoje tokių neišveisus?” Dabar, nuvykę į parodas, jau gėrimės anų rotveilerių proanūkiais, matome veislės raidos niuansus ir žinome, ko siekti.

-Per tą laiką daktarės disertaciją “Rotveilerių raida ir perspektyvos” galėjote parašyti? – juokauju.

– Du šimtai išveistų rotveilerių – ištisa disertacija. Mano specialybė – zooinžinierė selekcininkė, esu Veterinarijos akademijos auklėtinė. Didžiausias mano pasiekimas ir turtas – suformuotas veisimo branduolys: medžiaga, padedanti planuoti naujas vadas. Į pagalbą pasitelkiu ir “rotveilerinę biblioteką bei videoteką”, kurią kasmet papildau naujausiais Europos duomenis. Pagal sukauptą kartoteką galiu apibūdinti daugybę šunų,- visai nesigirdama sako Vilija.

-Ar kam nors be mūsų to reikia? – santūriai šypsosi Vytautas. – Na, nebent dukrai Erikai, ji nuo paauglystės laksto po parodas. Dabar – Lietuvos kūno kultūros instituto studentė, bet kinologija, atrodo, dažnai ima viršų – neseniai buvo Ispanijoje, aplankė ne vieną rotveilerių veislyną, šunininkyste domisi rimtai. O esmė paprasta – veisti ne bet kokius, o veislinius šunis.

Mane stebina atsiradusi nauja sąvoka: “veisliniai šunys be dokumentų”. Užsieniečiams šito fenomeno niekaip negalima paaiškinti ir netgi gėda prasitarti. Ir ne prasta ekonominė situacija kalta. Jei šuniukas neatitinka veislės standarto, įrašykite “veislės broko” formuluotę, bet jis privalo turėti pasą. Nenubraukite sąžiningų ir kruopščių veisėjų darbo, su turgumi jie nepajėgūs, o ir nenori kovoti. Koks jau ten rotveileris už 100 litų turgaus patvoryje?

Ši tema skaudi ne vien Pleckevičiams, iš paskutiniųjų besistengiantiems gerinti mylimą veislę. Kokybės, o ne kiekybės siekimas duoda vaisius – tą puikiai žinome, bet išmetame iš galvos besivaikydami vienadienės naudos.

-O koks tas “Rojaus slėnio” rotveileris?

-Pirmiausia stengiamės, kad jis būtų stabilios psichikos, ramus, valdomas, patikimas ir drauge parodų šuo. Ši veislė populiariausia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nes rotveileris yra ir šeimos draugas, ir asmens sargas, ir tarnybinis šuo. Viskas priklauso nuo šeimininko: kokį išsiauklės, tokį ir turės. Per 1997 metų pusmetį 14 mūsų šunų pelnė CAC (kandidato į Lietuvos čempionus) titulus, 2 – rezervinius CACIB (kand. į tarptautinius grožio čempionus) ir 5 BOB (veislės nugalėtojas). Didžiausias pasiekimas – 1997 metais“Eurazijos” parodoje Nando nugalėjo atviros klasės rotveilerius. Lisa, Brando, Juta, Garfildas – Lietuvos šunų čempionai, Netti taip pat greit bus čempionė, jai tereikia išlaikyti dresūrą. Ukrainoje gyvenanti Natja – daugkartinė tos šalies čempionė. Daug tikimės iš Zambo ir Huldos, juos rodysime Pasaulinėje parodoje Helsinkyje. Tituluočiausias veislyno šuo – Quinto vom Bickesheim, kilęs iš Vokietijos. Tarptautinėje parodoje Vilniuje (1997 03 28-29) Nico laimėjo CACIB, o Zimba – BOB. Beje, kalytė Zimba gyvena ir mus džiugina tik gydytojo Juozo Kvalkausko dėka: per tris dienas jai buvo atliktos dvi sunkios operacijos. Kokia laimė turėti patikimą veterinarą, juk jis tarsi šeimos gydytojas. Visada džiaugiamės, kai “Rojaus…” šunys laimi parodose, bet dar maloniau sulaukti skambučio ar žinutės iš žmonių, pirkusių mūsų rotveileriukus. Ima ir padėkoja – ko daugiau norėti veisėjui?!

Pleckevičių sodybą supa pušynas – erdvu ir žmonėms, ir šunims… Visur išpuoselėta, nagingo šeimininko rankomis sumeistrauta: patogūs voljerai, šunų pervežimo dėžė, pats namas.

– Nesame genijai, pasitaiko nesėkmių bei klaidų, bet augintiniai visada mus paguodžia. Su žmonėmis sunkiau, o su šunimis lengva ir paprasta – jie neišduos, jų ištikimybė nesavanaudė, nuoširdi. “Rojaus slėniu” veislyną pavadinome ne vien dėl Raigardo kaimynystės. Manoma, kad rojuje vyrauja harmonija tarp žmogaus ir gamtos, o šito norėtųsi ir čia, žemėje, – kalbėjo Vilija.

Tuose jaukiuose namuose šiandien gyvena ir pramokęs kalbėti viensparnis kėkštas, ir katinas, ir penkiolika šunų, ir šeimininkų svajonė išveisti rotveilerių rotveilerį.

Aurelija Staskevičienė

publikuota www.dsuo.lt